I’m in front of a picturesque landscape — towering mountains and sweeping valleys, their surfaces sculpted by the relentless flow of rushing river. The river, at once a force of separation and connection, carves the terrain while remaining a fluid, adaptable link between opposing shores. It embodies both the vitality of life and the slow erosion of time, a power of transformation that births new formations. The eroding structures, the cracks that emerge, the new layers of sedimentary rocks and the ever-shifting contours become metaphors of my research, serving as a cartographic approach to mapping the field of fashion within the limitless landscape of art.
At the core of this research lies fashion as a medium of conceptual artistic expression. I pose the question: How can fashion artifacts be reactivated through creative practice? In pursuit of answers, various methods of artistic objectification — the transformation of an object into an art form — come into play, including deconstruction, fragmentation, and ready-made/assemblage techniques.
Erosion is a conceptual metaphor which reveals the various aspects of fashion. Over the course of the research, erosion emerges as both a creative approach and a way of interacting with objects. Excessive fashion production actively erodes the environment, necessitating a new way of thinking. In this research, fashion’s conventional role is erodes into a more conceptual and artistic one. As layers of fashion are peeled back, cultural meanings are revealed and given new interpretations as contexts change. Text as embodied word: fashion is explored as a living archive of personal and collective narratives. Here, text appears in garments and as garments. Labels, graphic inscriptions and ornamentation in clothing form a creative dialogue about fashion. Fashion is examined as both text and texture, a linguistic and material structure. The disembodiment of fashion rethinks its significance, shifting the focus to the fashion object as the material exuviae of the social body. In the interaction of material, form, and meaning, personal expression merges with cultural discourses, unveiling fashion as both an individual statement and a reflection of collective identity.
LT
Mados lauko erozijos – tarp teksto ir tekstūros
Prieš akis atsiveria vaizdingas kraštovaizdis. Jame jungiasi skirtingi dirvožemiai, kalnai ir slėniai, srauniõs upės skalaujamos atodangos. Upė skiria ir formuoja šį peizažą, tuo pačiu tapdama lanksčia, takia jungtimi tarp skirtingų krantų. Ji – gyvybės ir erozijos, kaitos, naujų darinių formacijos galia. Gludinamos nusistovėjusios struktūros, atsiveriantys plyšiai, naujus darinius formuojančios nuosėdos ir kintantys kontūrai yra mano tyrimo terpių bei procesų metaforos, padedančios kartografiškai braižyti mados lauko žemėlapį beribiame meno landšafte.
Tyrimo objektas – mada, kaip konceptualios meninės raiškos medija. Keliu klausimą, kaip mados artefaktai gali būti įveiklinami kūrybinėje praktikoje. Ieškant atsakymų aktyvuojami įvairūs meninės objektyvacijos (daikto virsmo meno objektu) ir erodavimo metodai: dekonstrukcija, fragmentacija, ready-made / asambliažas.
EROZIJA – kaip kūrybinė metafora, atveria įvairius mados artefaktų erodavimo aspektus: paviršiaus ir prasmės, teksto ir tekstūros, vidaus ir išorės. Tyrimo eigoje ji tampa ir kūrybine prieiga, sąveikos su daiktu būdu, mados, kaip eroduojančio reiškinio, analizės leitmotyvu. Perteklinis mados kūrimas yra aplinką eroduojantis veiksnys, ją būtina kritiškai permąstyti ir formuoti naują santykį. Šiame meniniame tyrime mados vartotojiška paskirtis eroduoja į konceptualią, meninę. Atidengiant gilesnius mados sluoksnius iškyla laiko tėkmėje besiformavusios kultūrinės reikšmės, kurios, kintant kontekstams, įgauna naujas interpretacijas.
TEKSTAS – kaip įkūnytas žodis. Tyrime mada nagrinėjama, kaip gyvasis archyvas, ieškant joje asmeninių ir kolektyvinių naratyvų. Analizuojamas tekstas drabužyje ir drabužis kaip tekstas. Aprangoje aptinkami lingvistiniai fragmentai (etiketės, grafiniai užrašai, tekstinė ornamentika) tampa nauja eiliavimo forma ir kūrybiniu metodu mezgant dialogą su ir apie madą, kaip žmogiškosios būties aspektą.
TEKSTŪRA – kaip antroji oda, medžiagiškas daikto kūnas. Tyrime mada analizuojama ir kaip tekstas, ir kaip tekstūra – kalbinė struktūra, persipynusi su materialumu. Mados iškūnijimas tampa jos permąstymo scenarijumi, sutelkiant dėmesį į mados objektą, kaip medžiagišką socialinio kūno išnarą. Materijos, formos ir reikšmės sąveikoje susijungia asmeninė saviraiška ir kultūriniai diskursai.
FASHION EROSION 